\|/

Pratarmė antrąjam „Betoninių triušių" albumui „DIEVAS-DAIKTAS / LIVE"

Dabar akustinės kūrybos yra gerokai daugiau, nei Viešpats davė laiko ją visą perklausyti. Atsiradus garso ir vaizdo žaibiško fiksavimo galimybei išnyko to, ką darome, kontrolė. Nekontroliuojamas kūrybos srautas, kurį vadinu gražiu diarrhea-free music terminu, tapo toks sraunus ir galingas, kad dar po pasaulio pabaigos žvaigždėse sutūpę angelai galės juo gėrėtis milijoną metų. Todėl vengiu, kol dar esu gyvas, pasinerti į tokios srovės tėkmę. Todėl pirmasis susitikimas su man mažai žinomais „Betoniniais triušiais" buvo su dideliu vidiniu klaustuku. Tačiau, pasirodo, kad šiame sraute yra gerokai daugiau muzikos ir minties, nei šimtuose kitų, didelėmis ambicijomis ir mažais talentais pažymėtų grupių-grupelių-grupelyčių d-fm nesustabdomuose tekėjimuose. Visų pirma žavi lietuviškasis kvapas – lėta, jautri ir paslaptinga audiopoetika, kuri, palydima 1950-1960 metų elektroakustinės muzikos stiliaus atgarsiais labai netikėtai, neįprastai ir skaudžiai prabyla į XXI amžiaus apkurtusio ir skonį praradusio vartotojo lobulus auriculata, kitaip sakant – į ausies kaušelį, be kurio nieko nebegirdėtume.

Gyvo garso CD yra visuomet aukštesnė vertė vien jau dėl tikro nervo, gimstančio stebuklingame klausytojo ir į klausytoją kalbančio dialoge. Šiame albume to nervo yra daug ir jis puikus: persmelktas skausmu ir aistra, tyla ir riksmu, slėgiu ir sprogimu, kalvos aukščiu (001), potvynio laukimu (002), vandenų regėjimu (003), išmirimu (004), darymu tai, ko nėra (006), daiktų ka(l)bėjimu (008), buratinavimu – tarsi kokiu raganavimu degančiuos krūmuos (100).

Betoninių triušių muzikinė kalba savita, gyva, aiški ir meditatyvi. Tomo S. Butkaus poezija apnuoginta, postmoderni (nors siaubingai nemėgstu šio viską pateisinančio, modernizmui antrinio -izmo), gal kiek binkiška, keturvėjiška. Gal tos sąsajos į gerą? Gal todėl ji įtaigi, nes tęstinė, pamaitinta geriausiais lietuviškos poezijos syvais? Gal todėl triušiai nebijo kalbėti savo ir lietuviška kalba?

Visa triušių gentis, sutikusi savo noru užsibetonuoti nuo miesčioniško ir primityvaus pop-meno agresijos, stoja prieš ne viską suprantančio klausytojo teismą tikėdamasi jo gailestingumo ir laukdama pokyčių to teismo procese: visada yra viltis būti išteisintiems. Muzikos kritika, kurios Lietuvoje nėra – o galėtų ir turėtų būti – rastų šio albumo takeliuose daug minčių savo išblėsusiam įniršiui, atsvėrimams ir nusiteikimams. Gal tars žodį į save sulindę literatūros kritikai, gražūs sau savo rafinuotų iškalbų pasažuose. Gal prabils archeologai, atradę šioje muzikoje jau niekada neatkasamus kultūrinius sluoksnius.

Dabar, kai kamuolį garbinanti minia prarado galvą, „Betoniniai triušiai", gal ir patys to nenujausdami įsiveržia į mūsų nykią telekultūrinę dykumą su paprasta ir prasminga kokybe. Palinkėkime jiems nugriaužti mūsų ausyse užžėlusią žolę, kuri seniai tapo išgirsti trukdančiu šienu.


Giedrius Kuprevičius, lietuvių kompozitorius
2010 09 08


\|/