\|/
Pratarm� antr�jam „Betonini� triuši�" albumui „DIEVAS-DAIKTAS / LIVE"
Dabar akustin�s k�rybos yra gerokai daugiau, nei Viešpats dav� laiko j� vis� perklausyti. Atsiradus garso ir vaizdo �aibiško fiksavimo galimybei išnyko to, k� darome, kontrol�. Nekontroliuojamas k�rybos srautas, kur� vadinu gra�iu diarrhea-free music terminu, tapo toks sraunus ir galingas, kad dar po pasaulio pabaigos �vaig�d�se sut�p� angelai gal�s juo g�r�tis milijon� met�. Tod�l vengiu, kol dar esu gyvas, pasinerti � tokios srov�s t�km�. Tod�l pirmasis susitikimas su man ma�ai �inomais „Betoniniais triušiais" buvo su dideliu vidiniu klaustuku. Ta�iau, pasirodo, kad šiame sraute yra gerokai daugiau muzikos ir minties, nei šimtuose kit�, didel�mis ambicijomis ir ma�ais talentais pa�ym�t� grupi�-grupeli�-grupely�i� d-fm nesustabdomuose tek�jimuose. Vis� pirma �avi lietuviškasis kvapas – l�ta, jautri ir paslaptinga audiopoetika, kuri, palydima 1950-1960 met� elektroakustin�s muzikos stiliaus atgarsiais labai netik�tai, ne�prastai ir skaud�iai prabyla � XXI am�iaus apkurtusio ir skon� praradusio vartotojo lobulus auriculata, kitaip sakant – � ausies kaušel�, be kurio nieko nebegird�tume.
Gyvo garso CD yra visuomet aukštesn� vert� vien jau d�l tikro nervo, gimstan�io stebuklingame klausytojo ir � klausytoj� kalban�io dialoge. Šiame albume to nervo yra daug ir jis puikus: persmelktas skausmu ir aistra, tyla ir riksmu, sl�giu ir sprogimu, kalvos aukšï¿½iu (001), potvynio laukimu (002), vanden� reg�jimu (003), išmirimu (004), darymu tai, ko n�ra (006), daikt� ka(l)b�jimu (008), buratinavimu – tarsi kokiu raganavimu degan�iuos kr�muos (100).
Betonini� triuši� muzikin� kalba savita, gyva, aiški ir meditatyvi. Tomo S. Butkaus poezija apnuoginta, postmoderni (nors siaubingai nem�gstu šio visk� pateisinan�io, modernizmui antrinio -izmo), gal kiek binkiška, keturv�jiška. Gal tos s�sajos � ger�? Gal tod�l ji �taigi, nes t�stin�, pamaitinta geriausiais lietuviškos poezijos syvais? Gal tod�l triušiai nebijo kalb�ti savo ir lietuviška kalba?
Visa triuši� gentis, sutikusi savo noru u�sibetonuoti nuo mies�ioniško ir primityvaus pop-meno agresijos, stoja prieš ne visk� suprantan�io klausytojo teism� tik�damasi jo gailestingumo ir laukdama poky�i� to teismo procese: visada yra viltis b�ti išteisintiems. Muzikos kritika, kurios Lietuvoje n�ra – o gal�t� ir tur�t� b�ti – rast� šio albumo takeliuose daug min�i� savo išbl�susiam �niršiui, atsv�rimams ir nusiteikimams. Gal tars �od� � save sulind� literat�ros kritikai, gra��s sau savo rafinuot� iškalb� pasa�uose. Gal prabils archeologai, atrad� šioje muzikoje jau niekada neatkasamus kult�rinius sluoksnius.
Dabar, kai kamuol� garbinanti minia prarado galv�, „Betoniniai triušiai", gal ir patys to nenujausdami �siver�ia � m�s� nyki� telekult�rin� dykum� su paprasta ir prasminga kokybe. Palink�kime jiems nugriau�ti m�s� ausyse u���lusi� �ol�, kuri seniai tapo išgirsti trukdan�iu šienu.
Giedrius Kuprevi�ius, lietuvi� kompozitorius
2010 09 08
\|/