|
\|/
Betoniniai triušiai: tekstas be eilučių Lacanas sakė, kad pasąmonė yra sutvarkyta kaip kalba. Jei tai tiesa, ši kalba turi būti panaši į „Betoninių triušių“ audiopoetinį ir vizualinį spengsmą. Šis spengsmas yra kalba ir tekstas. Tačiau ne toks tekstas, kurį galima sutalpinti į tvarkingai išrikiuotas eilutes. Šis tekstas gali egzistuoti tik savo natūralia, iš pirmo žvilgsnio šiek tiek chaotiška, bet iš tikrųjų savo logiką turinčia forma, kuri, nors kartais ir sutelpa į, tarkime, CD pavidalą, šiaip jau negali būti įkalinta jokioje laikmenoje. Panašiai ir pasąmonė nėra įkalinta mūsų galvoje, o laisvai keliauja visomis kryptimis be leidimo. Keliaudama ji kaupia įspūdžius, kuriuos vėliau keistais žodžiais perpasakoja mums – visai kaip „Betoniniai triušiai“. „Betoniniai triušiai“ gimė 2005 m. Jie neskuba daugintis – nors į savo gretas įvairių pasirodymų metu įsileidžia tam kartui reikalingus pakeleivius (smuikininkę eksperimentatorę Liną Lapelytę, nesuvaržytą sopraną Skaidrą Jančaitę, daug viso to, kas yra gražu, mačiusį bosistą Gedimina Simniškį), iš esmės triušių visada buvo ir lieka tik trys – Tomas Slombas Butkus, Antanas Dombrovskij ir Vadimas Korotajevas. Jų negali būti daugiau ar mažiau; štai kodėl: „Betoniniai triušiai“ yra klasikinė psichoanalizės trijulė: superego, ego ir id (prisiminkite kitą žinomą trijulę – brolius Marksus: Čiko, Graučo ir Harpo). Superego vaidmenį akivaizdžiai atlieka Slombas – būdamas poetas ir leidėjas, jis leidžia audiopoetinio spengsmo visatos įstatymą ir užtikrina šios visatos tradicijų tęstinumą, kurio esmė yra nuolatinis kismas. Kartais jis tai daro su kokiu nors keistu muzikiniu rakandu rankose, kad įstatymo raidė skambėtų įtikinamiau. Bet svarbiausia, be abejo, balsas – toks pat įtaigus, valdingas ir apgaulingas, kaip vidinis sąžinės balsas. Slombo balsas išsako (tiksliau – išrėkia, išgargaliuoja, išstena, iššnabžda) visas keistas ir dviprasmiškas, bet neribotą laisvę žadančias „Betoninių triušių“ poetinio pasaulio tiesas. Vadimas Korotajevas, priešingai, yra nebylusis id, ikikalbinis grupės psichinės energijos šaltinis. Ne visada lengva suprasti, ką jis daro ir už ką atsako pasirodymo metu; jis ir nesistengia to paaiškinti. Nepaisant to, supranti, kad jis atlieka kažkokią gyvybiškai svarbią funkciją: lyg koks šamanas, jis atlieka galbūt tik jam vienam suprantamus ritualinius veiksmus, suteikdamas visam audiopoetiniam srautui šiokio tokio tamsumo. Tuo tarpu Antanas Dombrovskij – racionalus ego – suteikia Slombo ir Vadimo ekscesams struktūrą ir pagrindą, kad šie neišsiveržtų ten, kur klausytojai-žiūrovai jų nebepasieks. Jis daugiausia dirba su „beaistrėmis“ garso mašinomis, kurios, kad ir kaip būtų keista, čia yra labiausiai „žmogiškas“, žemiškas elementas. Gal „Betoniniai triušiai“ ir neišrado audiovizualinės poezijos, bet jie yra vieni iš jos pionierių ir pagrindinių vystytojų Lietuvoje. Jie nesiekia tiesiog žaisti žodžiais ir garsais ar, priešingai, pranešti aiškiai artikuliuotą žinią. Jų tekstą be eilučių reikia skaityti ne smegenimis, o visu kūnu – juk jie ir rašo jį visu kūnu bei kažkuo, kas išeina už jo ribų, siekdami „išimti save iš to kas yra parašyta / įterpti save į tai kas dar bus“. Jie nekuria savo teksto programiškai ir nuosekliai. Kaip ir pasąmonė, galbūt jie patys iki galo nežino, ką sako. Bet kažkas žino už juos. Jurij Dobriakov |