\|/


Betoniniai triušiai: tekstas be eilu�i�

Lacanas sak�, kad pas�mon� yra sutvarkyta kaip kalba. Jei tai tiesa, ši kalba turi b�ti panaši � „Betonini� triuši�“ audiopoetin� ir vizualin� spengsm�. Šis spengsmas yra kalba ir tekstas. Ta�iau ne toks tekstas, kur� galima sutalpinti � tvarkingai išrikiuotas eilutes. Šis tekstas gali egzistuoti tik savo nat�ralia, iš pirmo �vilgsnio šiek tiek chaotiška, bet iš tikr�j� savo logik� turin�ia forma, kuri, nors kartais ir sutelpa �, tarkime, CD pavidal�, šiaip jau negali b�ti �kalinta jokioje laikmenoje. Panašiai ir pas�mon� n�ra �kalinta m�s� galvoje, o laisvai keliauja visomis kryptimis be leidimo. Keliaudama ji kaupia �sp�d�ius, kuriuos v�liau keistais �od�iais perpasakoja mums – visai kaip „Betoniniai triušiai“.

„Betoniniai triušiai“ gim� 2005 m. Jie neskuba daugintis – nors � savo gretas �vairi� pasirodym� metu �sileid�ia tam kartui reikalingus pakeleivius (smuikinink� eksperimentator� Lin� Lapelyt�, nesuvar�yt� sopran� Skaidr� Jan�ait�, daug viso to, kas yra gra�u, ma�ius� bosist� Gedimina Simnišk�), iš esm�s triuši� visada buvo ir lieka tik trys – Tomas Slombas Butkus, Antanas Dombrovskij ir Vadimas Korotajevas. J� negali b�ti daugiau ar ma�iau; štai kod�l:

„Betoniniai triušiai“ yra klasikin� psichoanaliz�s trijul�: superego, ego ir id (prisiminkite kit� �inom� trijul� – brolius Marksus: �iko, Grau�o ir Harpo). Superego vaidmen� akivaizd�iai atlieka Slombas – b�damas poetas ir leid�jas, jis leid�ia audiopoetinio spengsmo visatos �statym� ir u�tikrina šios visatos tradicij� t�stinum�, kurio esm� yra nuolatinis kismas. Kartais jis tai daro su kokiu nors keistu muzikiniu rakandu rankose, kad �statymo raid� skamb�t� �tikinamiau. Bet svarbiausia, be abejo, balsas – toks pat �taigus, valdingas ir apgaulingas, kaip vidinis s��in�s balsas. Slombo balsas išsako (tiksliau – išr�kia, išgargaliuoja, išstena, iššnab�da) visas keistas ir dviprasmiškas, bet neribot� laisv� �adan�ias „Betonini� triuši�“ poetinio pasaulio tiesas.

Vadimas Korotajevas, priešingai, yra nebylusis id, ikikalbinis grup�s psichin�s energijos šaltinis. Ne visada lengva suprasti, k� jis daro ir u� k� atsako pasirodymo metu; jis ir nesistengia to paaiškinti. Nepaisant to, supranti, kad jis atlieka ka�koki� gyvybiškai svarbi� funkcij�: lyg koks šamanas, jis atlieka galb�t tik jam vienam suprantamus ritualinius veiksmus, suteikdamas visam audiopoetiniam srautui šiokio tokio tamsumo.

Tuo tarpu Antanas Dombrovskij – racionalus ego – suteikia Slombo ir Vadimo ekscesams strukt�r� ir pagrind�, kad šie neišsiver�t� ten, kur klausytojai-�i�rovai j� nebepasieks. Jis daugiausia dirba su „beaistr�mis“ garso mašinomis, kurios, kad ir kaip b�t� keista, �ia yra labiausiai „�mogiškas“, �emiškas elementas.

Gal „Betoniniai triušiai“ ir neišrado audiovizualin�s poezijos, bet jie yra vieni iš jos pionieri� ir pagrindini� vystytoj� Lietuvoje. Jie nesiekia tiesiog �aisti �od�iais ir garsais ar, priešingai, pranešti aiškiai artikuliuot� �ini�. J� tekst� be eilu�i� reikia skaityti ne smegenimis, o visu k�nu – juk jie ir rašo j� visu k�nu bei ka�kuo, kas išeina u� jo rib�, siekdami „išimti save iš to kas yra parašyta / �terpti save � tai kas dar bus“. Jie nekuria savo teksto programiškai ir nuosekliai. Kaip ir pas�mon�, galb�t jie patys iki galo ne�ino, k� sako. Bet ka�kas �ino u� juos.

Jurij Dobriakov
2012 sausis


\|/